| Brangieji,
mirties akivaizdoje þmogaus gyvenimo prasmë ir vertë atsiskleidþia ypatingu bûdu. Sukurti pagal Dievo paveikslà ir panaðumà, mes nenumaldomai ilgimës ir trokðtame Kûrëjo dovanoto gyvenimo. Tokio gyvenimo, kurio nevarþo prabëgantis laikas, kuris nepaþásta netekties ir atskleidþia mums amþinybës tikrovæ.
Šiandien evangelijoje Kristus sako: „Að esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tëvà kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 5–6).
Šá Kelià atrasti ir juo keliauti mus pirmiausia ágalina Krikðto malonë. Daugelis þmoniø turi bûti labai dëkingi savo tëvams, kad jie pakrikðtydami savo atþalas parodë jiems tikràjá gyvenimo kelià – Kristø. „Krikðtu átrauktas á Kristø, pakrikðtytasis padaromas panaðiu á Kristø. Krikðtas áspaudþia krikðèioniui dvasinæ neiðdildomà jo priklausomybës Kristui þymæ. Tos þymës nepanaikina jokia nuodëmë, net jeigu ji sutrukdo gauti Krikðto teikiamø iðganymo vaisiø“ (KBK 1272). Geriausia, kà tëvai gali duoti savo vaikams, – tai padëti jiems susitikti su Kristumi, kuris yra iðtikimas ir kantrus kiekvieno þmogaus kelionës palydovas, Atpirkëjas ir Gelbëtojas.
Në vieno þmogaus gyvenimo kelionë nebûna aiðki ir tiesi. Pasaulis yra nuolatinë gërio ir blogio kovos vieta. Þmogui ne visuomet lengva atskirti gërá ir tiesà. Dar sunkiau ryþtis gëriui tarnauti ir tiesa gyventi. Todël mums bûtina pagalba, kurià gali suteikti ne kiti þmonës, ne abstrakèios gamtos jëgos, o vienintelis konkretus Kristus. Jis mums sako esàs tikroji Tiesa. Jame esame áskiepyti kaip ðakelë á medþio kamienà, Jo meilë mums buvo apreikðta ant kryþiaus. Nuo Golgotos kalno spinduliuoja Tiesa, kuri neieðko sau garbës ir malonumø, bet trokðta save atiduodama gelbëti paklydëlius, kad jie gyventø.
Kas yra tiesa? – ironiðkai klausë Pilotas Kristaus. Šá klausimà su dar didesniu skepticizmu ðiandien nuolat kartoja mus supantis pasaulis. Taip yra todël, kad Tiesa nepatogi ir nemylima. Visaip stengiamasi jà paversti reliatyvia, pritaikyti savo vienadieniams tikslams. Todël vieninteliame Kristuje Tiesa ágyja tikràjà vertæ ir neuþtemdomà aiðkumà. Net ir daug klajojæs bei klydæs, þmogus Atpirkimo dëka turi galimybæ atsiversti, atsigræþti á Tiesà, kuri spindi Kristaus veide.
Pagaliau Kristus yra mûsø tikrasis Gyvenimas. Apaðtalas Paulius sako: „Jei mes esame miræ su Kristumi, tikime ir gyvensià su juo. Mes þinome, kad prisikëlæs ið numirusiø Kristus daugiau nemirðta; mirtis jam nebeturi galios“ (Rom 6, 8–9). Gyvenimo saulei palietus horizontà, mûsø akys ieðko to, kas yra anapus þemiðkosios tikrovës. Daugybë dalykø, kurie atrodë svarbûs ir reikðmingi, kuriø taip atkakliai siekëme, uþ kuriuos ánirtingai kovojome, dël kuriø jaudinomës, nebetenka prasmës. Vienintelis svarbus klausimas, kuris iðkyla prieð mus – tai gyvenimas: kas jis yra, kas su juo bus, ar jis pasibaigs?
Þemiðkojo gyvenimo pradþia ir pabaiga susitinka svarbiausiame mûsø egzistencijos taðke – Krikðto malonëje. Katalikø Baþnyèios Katekizmas sako: „Krikðtas yra amþinojo gyvenimo antspaudas. Tikintysis, iðlaikæs antspaudà iki galo, tai yra likæs iðtikimas savo Krikðto priesakams, galës mirti, paþymëtas tikëjimo þenklu, lydimas savojo tikëjimo, laukdamas jo atbaigimo – palaimingojo Dievo regëjimo – ir turëdamas viltá prisikelti“ (KBK 1274).
Vis dëlto, Krikðto malonës dëka gautas naujas gyvenimas nepanaikina þmogaus prigimties trapumo – jo silpnumo ir polinkio nusidëti. Todël Kristus mus kvieèia: „Atsiverskite ir tikëkite Evangelija“ (Mk 1, 5). Maþa to, Jis padeda ágyvendinti ðá kvietimà. Iðganytojo mirtis ant kryþiaus ir jo gailestinga meilë pirmiausia buvo parodyta nusidëjëliams, idant ðie atsiverstø ir priimtø tikràjá Gyvenimà. Baþnyèia visus laiko savo prieglobstyje. Ji nuolat kvieèia atgailai ir atsinaujinimui, idant jos nariai bûtø nuskaistinti ir su visiðku pasitikëjimu Vieðpaties atlaidumu perþengtø mirties slenkstá.
Gimæs tikinèioje ðeimoje, Prezidentas Algirdas Mykolas per Krikðtà buvo ávesdintas á Baþnyèià, á katalikø bendruomenæ. Bûdamas aukðtas ateistinio reþimo pareigûnas, jis ilgus metus gyveno nuo ðios bendruomenës atsiribojæs. Taèiau dievobaimingumas iðsilaikë jo ðirdyje, tëvø skiepytas supratimas, kas yra ðventa, kà bûtina gerbti, paliko pëdsakus jo sàmonëje. Todël pasikeitus visuomeninëms sàlygoms jis palaikë Baþnyèios restitucijà ir rodë deramà pagarbà tikinèiøjø jausmams. Eidamas valstybës vadovo pareigas, jis pagarbiai pasitiko pirmà kartà Lietuvà aplankiusá Šventàjá Tëvà Jonà Pauliø II ir kiek galëdamas prisidëjo, kad jo apaðtaliðkoji kelionë bûtø patogi ir sklandi.
Krikðèioniðkas ugdymas ir suvokimas, kad nesame pasaulio valdovai, kad mus nuolat lydi Apvaizdos þvilgsnis, velioná skatino vengti aðtriø sprendimø, neaitrinti þaizdø, atsivërusiø sunkiuoju laikotarpiu. Pagal savo supratimà jis siekë, kad visi lietuviai, nepaisant jø praeities, rastø savo vietà Nepriklausomybæ atgavusioje valstybëje, ir todël tapo ypatinga atrama tiems, kuriuos slëgë kolaboravimo naðta. Jis iðreiðkë staigiø permainø sukrëstos, sunerimusios daugumos lûkesèius, ákûnijo stabilumo sieká. Pasirinktoji pragmatinë ir realistinë kryptis netenkino puoselëjusiø aukðtesnius idealus, taèiau buvo ágyvendinama apdairiai ir nuosaikiai.
Šiø metø vasario pradþioje, per Pasaulinæ ligoniø dienà, lankydamas Santariðkiø klinikø pacientus, aplankiau ir Prezidentà Algirdà Brazauskà, kuris tuo metu buvo reanimacijos palatoje. Jis man tada pasakë: „Su dideliu susidomëjimu skaitau Šventàjá Raðtà. Man labai imponuoja Kristus.“ Þemiðkos kelionës pabaigoje, kai susiaurëja bièiuliø ratas ir vis maþiau þmoniø patraukia mûsø dëmesá, su mumis lieka Kristus, Jis iðkyla á centrà, nes vienintelis palydës mus á amþinybæ. Kaip ðiandien girdëjome sakant ðv. Pauliø: „krikðtu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jëzus buvo prikeltas ið numirusiø Tëvo ðlovinga galia, taip ir mes pradëtume gyventi amþinàjá gyvenimà“ (Rom 6, 4).
Dëkokime Dievui, kad Jis parodë mums tikràjá Kelià, Tiesà ir Gyvenimà. Dëkokime tëvams, kurie Krikðtu ir krikðèioniðku ugdymu ðeimoje suteikë mums amþinybës kraitá. Jei ir ne visuomet buvome Dievui iðtikimi, Jis nuolat mûsø laukia, niekados neapleidþia. Paklysti gyvenimo kelyje yra þmogiðka, taèiau visi esame kvieèiami sugráþti á Tiesos akiratá. Tai gali tik tie, kuriems Kristus yra savas, kurie iðlaikë Krikðto metu áduotos þvakës ðilumà ir ðviesà. Telydi ði ðviesa velioná á amþinuosius namus, o mums visiems tenuðvieèia tikràjá Kelià ir tepadeda gyventi Tiesa, kuri mums byloja, kad esame sutverti nesibaigianèiam buvimui Dievo artumoje. |